RIMO BIČIŪNO TAPYBOS PARODA „GYVENIMO DŽIAUGSMAS"

Nuo lapkričio 3 d. iki gruodžio 3 d.

Rimo Bičiūno

tapybos paroda

„GYVENIMO DŽIAUGSMAS“

Maloniai kviečiami apsilankyti!

*****  

Rimas Zigmas Bičiūnas gimė 1945 m. rugpjūčio 13 d. Rokiškio raj. Panemunio km. 
Mokėsi M.K. Čiurlionio meno mokykloje (1961-1966), studijavo tapybą  Lietuvos valstybiniame dailės institute pas prof. A. Gudaitį (1966-1972). Nuo 1975 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Tapytojas yra surengęs 21 individualią kūrybos parodą, dalyvavęs 42 grupinėse dailės parodose Lietuvoje ir 48 dailės parodose užsienyje - tarptautiniame meno festivalyje Kanuose (Prancūzija, 1982), Venecijos bienalėje (Italija, 1982), Delio trienalėje (Indija, 1982), tarptautinėje meno mugėje Art’83 Bazelyje (Šveicarija), tarptautinėje meno mugėje Art’89 Londone (Didžioji Britanija), 5-ojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje Los Angeles (JAV, 1990) ir daugelyje kitų Europos, Azijos, Afrikos, Šiaurės Amerikos šalių. Jo darbų yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, M.K.Čiurlionio nacionalinis dailės muziejus, Klaipėdos dailės galerija, Rokiškio krašto muziejus, Latvijos, Gruzijos, Bulgarijos, Slovakijos nacionalinės dailės galerijos, Lenkijos, Čekijos respublikų kultūros ministerijos, Dr. Ludwigo modernaus meno muziejus Kelne (Vokietija), Valstybinė Tretjakovo galerija (Maskva), meno kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

*****

Spalvingos švenčių vizijos

Dramatiškos, ekspresyvios lietuvių tapybos kontekste Rimo Bičiūno tapyba – tikra gyvenimo džiaugsmo šventė. Ji spalvinga, pasižymi improvizacijos laisve, iš jos trykšta gyvybinga energija ir nežabota fantazija. Ką jis betapytų: figūrinę kompoziciją, natiurmortą ar peizažą, visada žadina vaizduotę, pakylėja dvasią, užburia spalvinės gamos emocionalumu ir muzikalumu. Dailininkas meistriškai derina ryškias kontrastingas spalvas ir todėl jo paveikslai skamba, spalvų ir linijų dinamika sukuria melodiją, kuri kaskart kita.
Šventiniai paveikslų motyvai susiję su žmogaus poilsiu – aktyviu ir pasyviu. Puokštės ir žydinčios gėlės vazose lyg būtų tik ką dovanotos, čiulbantys paukščiai,  švelnios katės ir išdidūs katinai, paslaptingi nakties peizažai, romantiški gamtos vaizdai su fantastiškais medžiais, gausūs „Florų“ variantai ir daug kitų moterų – būrėjų, pozuotojų, poilsiaujančių, gurkšnojančių vyną. Jie visi apsupti spalvingos abstrakčios erdvės arba skendi dailininko vaizduotės peizaže iš stilizuotų medžių, namų, gėlių. Stilizacija primena lietuvių liaudies meno išmonę, nors ji profesionali ir meistriška. Tik gerai įsižiūrėjus galima atpažinti panaudotų motyvų pavidalus, kurie turi ženklinę prasmę: žydinčių medžių, palmių, kalnelių, meniškai dekoruotų namų ir augalų, kaip senovės pasakoje.
Nepaprastai svarbią vietą tapytojo darbuose užima spalva. Ji – pagrindinė raiškos priemonė. Ryškių, kontrastingų spalvų deriniai, jų ritmas, nutapyti ekspresyviais teptuko gestais, kuria paveikslo nuotaiką. Neatsitiktinai dailininkas labiau vertinamas užsienyje nei Lietuvoje, ir jam ne kartą buvo suteikta garbė būti eksponuotam parodose šalia P.Pikasso, V.Kandinskio, M.Šagalo,  G.Bazelico, J. Beuys'o, J. Dubufet. 

Dr. Nijolė Tumėnienė