Dailininko Algimanto Stanislovo Kliaugos tapybos paroda VINGIUOTAS TAS KELIAS
Vingiuotas tas kelias
Algimanto Kliaugos drobės žiūrovą visuomet patraukia ryškiais tapybiniais vaizdais, išreikštais per švytinčias spalvas ir tektonišką, energingu potėpiu suformuotą paveikslo struktūrą. Dailininko gebėjimo prakalbinti spalvą bei surasti tinkamiausią tapomo motyvo plastinį sprendimą būtų pakakę užsitikrinant ilgą, sėkmingą ir tolygų tapytojo kūrybos kelią. Tačiau ilgainiui kūrybos uždaviniai ėmė pranokti tradicines ekspresyvios koloristinės tapybos ribas. A.Kliauga kurį laiką intensyviai tapė Lietuvos apylinkių peizažus ir panaudodamas turtingą paletę siekė dekoratyvia maniera perteikti būdingas krašto nuotaikas ir etninę dvasią. Kiekviena unikali vietovė žingeidžiam kūrėjui kėlė daug klausimų, kurie buvo susiję ne vien su plastinėmis kūrybos problemomis: dailininkas ėmė domėtis vaizduojamo krašto kilme, ieškoti vizualinio kraštovaizdžio atitikmens sąsajų su istorija, tautosaka, tautodaile, svarstyti apie mažos šalies išskirtinumą ir kultūrinę tapatybę.
Poreikis giliau pažinti gimtąją šalį ir ją suvokti bendrų kosmopolitinių dėsnių kontekste skatino plėsti pažinimo lauką, kaupti įvairialypę informaciją bei ją gretinti, analizuoti. Šis procesas truko ne vienerius metus ir rėmėsi ne knygine, ir ne virtualia patirtimi – viską dailininkas patyrė betarpiškai, matė savo akimis keliaudamas po įvairias šalis, lankydamas muziejus, vaikščiodamas gamtoje, bendraudamas su žmonėmis. Kiekvienas kraštas atnešdavo naujus pojūčius, provokavo tapybinės raiškos posūkius bei plėtė menininko pasaulėžiūros erdvę. Spontaniški įspūdžiai ilgainiui susijungė į vingiuotą kūrybinių ieškojimų grandinę, vedančią link universalaus pasaulio pažinimo idėjos. Ieškodamas jos rakto tapytojas gilinasi į kosmologinius simbolius, antropomorfinius ženklus, spalvų bei formų simboliką. Dailininką domina begalinėje pasaulio įvairovėje užsimezgusios sąsajos bei įgimti skirtumai. Studijuojant įvairių kraštų etnografiją, jam pavyko įžvelgti analogijų tarp Šiaurės ir Pietų šalyse naudojamų geometrinių simbolių bei atrasti bendrų ritmo ypatumų, prasminių ornamentinio pasikartojimo sąsajų.
Dailininko kūrybą formavo du pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai: gamta ir kultūra. Šios temos Kliaugos darbuose persipina ir papildo viena kitą. Tapytojas sukūrė nemažai drobių, kur dekoratyviai susijungia kultūriniai artefaktai ir peizažo elementai, suponuodami naujus struktūrinius darinius ir semiotines reikšmes Darbai byloja apie tai, kad visa, kas mus supa turi bendrą genetinį kodą, besireiškiantį tiek užsėtų javų bangavime arba begaliniame Sacharos kopų ritme - tiek žemaitiško ar berberų svirno durų, audinių ornamentikoje bei pakelės bažnytėlės architektūroje. Gamtos ir kultūros sugretinimas, analitinis žvilgsnis, ne kartą skatino dailininką koreguoti tapybos braižą ir mąstymo stilių: realistiškai aiški tikrovė vis labiau abstrahavosi, ekspresyvios laisvos formos nejučiomis paklusdavo geometrinio ritmo logikai, o kūrinio emocionalumą keitė simbolinis, meditacinis turinys. Tas pažinimo kelias veda tolyn, naujų kūrybinių ieškojimų vingiais.
Dailėtyrininkė
Gražina Gurnevičiūtė