KVIEČIAME Į NAUJĄ PARODĄ
Aloyzas Stasiulevičius
Tapybos paroda „Filharmonija“
Daugiau nei prieš šimtmetį iš italų kalbos paplitęs žodis „filharmonija“ turi graikiškas šaknis: philos - "mylintis" ir harmonika - "harmonija“. Šalia dabar įprastos konkrečios prasmės jis gali būti perskaitomas ir pirmine reikšme – mylintis harmoniją.
Britų filosofas, estetikas Rogeris Scrutonas teigė, kad žmogaus prigimtyje yra universalių dalykų, kurie skatina mūsų domėjimąsi harmonija ir tvarka, kuriančius grožį, kuris nėra apibrėžtas, bet jį mes atpažįstame kaip langą į metafizinį pasaulį, „kvėpuojantį“ kartu su fizine žmogaus tikrove.
Platonas grožį suprato kaip aukštesnės tvarkos ženklą, kuris nurodo kitą, už chaoso ir skausmo, kuriame gyvename, tikrovę.Grožis yra tai, kas žmogų sieja su transcendentalumu ir primena, kad gatvėse yra daugiau nei karai, daugiau nei bombos, daugiau nei riaušės.
Šiuolaikinio meno operatorių sugestija menininkams - kurti provokuojantį, keliantį diskusijas, socialiai angažuotą, nepatogų, „ne-gražų“ meną. Gyvename per gerai, menas turi budinti iš miesčioniško gerbūvio estetikos. Iki 2020 m. tai galėjo skambėti aktualiai, tačiau epochos vėjas pasikeitė, po pandemijos ir prasidėjus karui Ukrainoje aktualumo dar papildomai provokuoti visuomenę nebeliko.„Pablo Picasso savo kūriniais sugebėjo šokiruoti, kalbėdamas apie socialinę neteisybę. Tačiau jis žinojo ir švelnesnio prisilietimo galią, kai to prireikė. Jo paveikslas „Olga“ yra paprastas ir gražus kaip ramus kvėpavimas varginančiame pasaulyje“ (R. Scruton).
Tapytojas Aloyzas Stasiulevičius kūrė socialinės kritikos darbus, kai laikė būtina - sovietmečiu („Kristoforas“, 1967, ciklas „Sienos“, 1966) ir jau Nepriklausomybės laikais (Pozicija ir opozicija“, 2002, „Naktinis Vilnius“, 1995). Tačiau svarbiausia menininko etinė ir pasaulėžiūrinė pozicija - matyti pasaulio purvą ir niekšybes, bet, nepaisant to, rinktis tikėjimą ir viltį, liudyti savo darbuose grožį, padedantį išgyventi harmonijos pojūtį.
Vienas iš kanoninių šia prasme A. Stasiulevičiaus darbų – „Kariatidės“ (2001, drobė, akrilas, koliažas, 85x105), nutapytas naudojant skulptūrinę koliažo formą. Kaip plastinės kalbos elementą koliažą menininkas pradėjo praktikuoti dar XX a. 6-7 deš., vienas pirmųjų Lietuvoje, Šiame paveiksle atsiskleidžia aukščiausia meistrystė, stipriausi menininko kūrybos bruožai – ištobulinta architektonika, turinio ir formos harmonija, stiliaus grynumas, intelektualumas. Paveikslas sukurtas po Atėnuose surengtos parodos, pamačius gyvai Europos civilizacijos kultūros paveldą jos lopšyje. Menininką sukrėtė antikinių skulptūrų grožis, taip pat aistra, su kuria jos buvo naikintos: „matosi kirčių žymės – daužė, kapojo, pavargo, vėl daužė. Ir nesugriovė. Griovimo aistra neįstengė sunaikinti grožio ir harmonijos“ (A. Stasiulevičius).