KVIEČIAME Į PARODĄ!
“Mokytojau, savo pirmą strėlę mokinys paleis į tave“. Ši klasikinė išmintis kai kada nepasiteisina. Parodoje “2 M” eksponuojami tapybos mokytojo Albino Markevičiaus ir jo mokinio Silvijaus Martinėlio pastarojo meto darbai kuo puikiausiai sugyvena bendroje salės erdvėje, juos sieja panašus tapybos specifikos supratimas ir emocionalus santykis su gamta. Markevičius ir Martinėlis pasirenka peizažo fragmentą ir stipriomis, kartais visai atviromis chromatinėmis spalvomis, kurių energiją sustiprina faktūriški potėpiai, suteikia vaizdui dramatišką nuotaiką.
Mokytojas, Albinas Markevičius baigė Vilniaus dailės akademiją, vitražo specialybę, sukūrė nemažai vitražų, 1980-1989 m. dėstė tapybą šios specialybės studentams. Nuo 1999 m. Dailininkų Sąjungos narys. Nuo 1998 m. dalyvavo tapybos parodose, ypač dažnai užsienyje (Belgijoje, Danijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje, Japonijoje ir kitose šalyse). Ir ten, ir Lietuvoje daug kūrinių įsigijo privatūs asmenys. Markevičius surengė 5 (Lietuvoje – 4) personalines parodas. Šioje parodoje eksponuojami jo darbai skiriasi savo koloritu, nuotaika, tapysenos pobūdžiu, bet visus sieja dėmesys potėpiui ir ekspresijai.
Mokinys, Silvijus Martinėlis, prieš keliolika metų baigė dizaino studijas. Dabar jis plačiai žinomas juvelyrikos dizaineris. Prieš keletą metų Silvijus stačia galva nėrė į tapybą, atskleisdamas ir realizuodamas kitą, intuityviąją ir jausminę, savo kūrybinės prigimties pusę. Tiršto dažo potėpiais stambaus formato drobėse jis visa jėga išlieja koncentruotą jausmų įtampą. 2022 m. birželio mėn. Martinėlis surengė pirmąją personalinę tapybos parodą. Dabar matome naujus, dar neeksponuotus jo kūrinius.
Mokytojo ir mokinio tapyba gimininga. Tai kone fizinis kunkuliuojančių emocijų išlydis.Tačiau mokinys siekia eiti savo keliu, pradėdamas nuo to, kad išlaisvina potėpį iki visai nevaržomo mosto, o atvirų spalvų siautėjimas artėja prie abstrakčios gesto tapybos. Vis dėlto Martinėlio darbai – ne abstrakcijos. Juose išlieka užuominos apie konkretų pradinį motyvą, netgi tradiciniam peizažui būdinga kompozicijos struktūra. Potėpio ir spalvos sąveikos energija aktyvuoja ne menamą, bet natūros sukeltą įspūdį. Tarkim, peizaže “Kryžių kalnas” natūraliai susijungia motyvas (kryžiai) ir potėpių kryptis. Baltuose kalnų peizažuose tiršto dažo sluoksniai nukloja kalno viršūnę kaip sniego lavina. Taip susitapatina vaizdo ir vaizdavimo elementai. Darbai tampa ne tik ekspresyvūs, bet ir, palyginus su mokytoju, labiau dekoratyvūs. Dėl to kai kurie jų gerai prigyja minimalistiniame interjere.
Prof. Aleksandra Aleksandravičiūtė