LINO GELUMBAUSKO tapybos paroda TOKIA DIENA
Linas Gelumbauskas. „Tokia diena“
Parodos „Tokia diena“ kūrinius vienija laikinumo tema, nuojauta. Trapios linijinės būtybės, vėjas, vanduo, migla – viskas kuria melancholiško, egzistencinio susimąstymo atmosferą.
Paveiksluose atsikartoja kelionės leitmotyvas. Tai – žmogaus gyvenimo kelionė. Girdėta, bet visiškai nebanalu. Linas Gelumbauskas pasakoja per pastarąjį dešimtmetį prisižiūrėjęs tiek keistų reiškinių, patyręs baisių patirčių, kad jo paveikslai tampa susitaikymu su faktais ir mintimis – susitaikymu nepamirštant praeities. Šie kūriniai, kaip pastebėjo pats autorius, yra apie žmogišką supratimą, kad kiekviena diena yra svarbi.
Galima būtų įrašinėti Gelumbausko kūrybą į tradiciją, ieškoti kūrybinės manieros protėvių, bet man daug įdomiau pasižvalgyti po dailininko filosofinę, poetinę tapybą ir jo mintis apie kūrybą kaip po izoliuotą reiškinį, ne ieškoti panašumų, bet pasimėgauti unikalumu.
Tapytojui vos prisilietus prie drobės tyla tampa jo varomąja jėga. „Nemėgstu aklo nerimastingumo savo drobėse, atsikratau išmokstamų manierų nuobodybės. Drobėje tik stabdau ką norisi regėti ir išsiskiriu su ja, ir tada jau paveikslas gyvena atskirą gyvenimą“, – pasakoja L. Gelumbauskas.
„Neturiu išankstinių nusistatymų, man patinka keista poezija“, – kalba tapytojas. Tai ir mano mėgstamiausia filosofijos ar kitokio mintijimo rūšis – kai nekuriami sudėtingi naujadarai, kai neįsiveliama į sudėtingus išvedžiojimus. Kai mintys atrodo visiškai paprastos, bet sudėliotos, išreikštos, išgrynintos iki branduolio, esmės. Tokia ir yra L. Gelumbausko tapyba.
Todėl tapytojui svarbus kiekvienas potėpis, kiekvienas taškas. Šio autoriaus tapybos negalima prabėgti. Ją reikia išmedituoti, su ja išbūti, susikalbėti. Tik atidžiau pažvelgę, pabuvę, atsivėrę pamatysime, kaip iš baltos kone akvarelinės ūkanos ar iš baltos pastozinės dažo klampynės išnyra kažkoks vaizdinys. Menininko ten užkoduotas intensionaliai arba pasąmoningai. O galbūt paties žiūrovo vaizduotės sukurtas.
Visi variantai lygiaverčiai. Nes autorius tiki prasmingu atsitiktinumu. Betapant ant stalo nusileidžia plunksna, autorius ją priklijuoja prie kūrinio. Nuo seno paveikslo nubyra dažai, jis juos priklijuoja naujajame, suteikdamas jiems antrą gyvenimą. Jei dingsta kūrinys, kurio jam reikia, kuris yra jo gyvenimo dalis, autorius nutapo naują. Nes yra neparduodamų kūrinių, skirtų tik pačiam sau. „Į paveikslą viskas ateina savais keliais, jis žavi nes yra klausimas“, – įsitikinęs tapytojas.
Balta spalva L. Gelumbauskui yra lyg tramplynas – nuo jos prasideda laisvė „šuoliui į vandenį, o jau įšokus belieka tinkamai išnirti ir vėl įkvėpti gryno oro.“ Balta neapkrauna, ji yra labai gryna ir išlaisvina kūrybinius impulsus. Dabar autorius pasakoja jau galintis visai baltai padengti drobės paviršių. Kad balta būtų įdomi, paveiki ir kad ji kalbėtų – užduotis ne iš lengvųjų. Bet L. Gelumbausko paveikslai prabyla ir kalba. Apie baltai apakinusią vasarą, bures, principus ir idealus.
„Turi būti ne tik gražu, bet ir teisinga“, – įsitikinęs autorius. L. Gelumbauskas pripažino: „Aš tapyboje gyvenu. Tapau tai, ką noriu tapyti, ir būtinai tą darysiu ateityje“. Tapytoją intriguoja galimybė nutapyti tai, ko nesitikėjo nutapyti. Galimybė nustebinti save patį. Potėpio stebuklu jis perteikia būtį ir nebuvimą, konkretumą ir abstrakciją, tankį ir nesvarumą, švytinčios spalvos bei lietuviško ir užsieninio peizažo perspektyvų paieškas, muzikos akordus. Savo drobėmis L. Gelumbauskas pakviečia save ir žiūrovą į žvilgsnio ir intelektualinį nuotykį.
Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė