Silvija Drebickaitė

Silvija Drebickaitė - lietuvių dailininkė monumentalistė ir tapytoja. Ji gimė 1957 m. kovo 11 d. Šiaulių mieste. Po monumentaliosios tapybos studijų Lietuvos valstybiniame dailės institute (1975-1980), kur daugiausia žinių apie kompoziciją įgijo iš Sofijos Veiverytės, o tapybos – iš Leopoldo Surgailio ir piešimo – iš Kazimiero Morkūno, jaunoji dailininkė aktyviai įsijungė į sienų tapybos, mozaikų ir vitražų kūrybą visuomeniniuose pastatuose. Nuo 1983 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1972 dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.

„Šiandien mes ją pažįstame kaip portretų, peizažų, natiurmortų tapytoją, kurios vaizduotę žadina natūros formų įvairovė. Intensyviai tapydama paveikslus ji išmoko sutelkti visas jėgas kūrybinės minties raiškai, pasitikėti pirminiu impulsu, kuris visada sklidinas polėkio, fantazijos, vidinio regėjimo. Tai teikia jos peizažams emocionalumo, nepakartojamo žavesio ir įtaigos. Jos sukurti vaizdai yra įspūdingi ir poetiški. Ir svarbiausia – juose slypi paslaptis, kažkas nepasakyta, neatskleista iki galo... Ji moka žaisti spalvų sukeliamomis emocijomis. Mėgsta rūkus ir gali miražu paversti net  šiltas geltonas spalvas („Didžioji kopa“). O kartais koloritas intensyvių spalvų, suderintas kontrasto principu ir įgyja nepaprasto tarsi vitražiško švytėjimo („Švytėjimas“). Arba dailininkė gali tapyti be žalio, mėlyno ir geltono („Saulėgrąžos“). Ji sugeba perteikti ir archaišką dvasią („Natiurmortas su properša“). Paveikslų gilumoje dažnai atsiranda properšos arba netikėtai plūsta šviesos srautai. Atrodo, kad jai gyvenime trūksta šviesos ir erdvės. Toks stiprus jos paveiksluose potraukis šioms vertybėms. Profesionaliai įvaldyta plonasluoksnės tapybos technika, grakštus lengvai bėgančių linijų ritmas ilgėliau sustabdo žvilgsnį, primindamas apie subtilią dailininkės sielą.“
                                                                        (Menotyrininkė doc. dr. Nijolė Tumėnienė)