NAUJA TAPYBOS PARODA

Vilma Vasiliauskaitė - aktyvi Lietuvos meninio gyvenimo dalyvė. Įvairiose Vilniaus bei kitų miestų galerijose ir viešosiose erdvėse dailininkė yra surengusi virš šimto autorinių parodų, taip pat ji mielai kviečiama į tapybos plenerus bei grupines dailės parodas. Šiaulių pedagoginiame universitete įgijusi tapytojos ir dailėtyros specialybes, Vasiliauskaitė intensyviai vysto savo tapybinį braižą. Ankstyvąjame kūrybos etape dailininkę domino moters tema, išreikšta per klasikinio baleto šokėjos paveikslą. Ilgainiui temų ratas plėtėsi, sudėtingesnė tapo ir meninė problematika. Trapias nostalgiškas balerinas ėmė keisti išlaisvintų jausmų alegorijos, įsiveržusios į autorės kūrybą antikinės mitologijos motyvais („Europos pagrobimas“) - greta atsirado groteskiški politinio farso  vaizdai („Nusiėmę kaukes“), bei asmenybės virsmo metaforos, inspiruotos savęs pažinimo apmąstymų. („Įsitikinimai“, „Grįžtu namo – nusiimu karūną“ ir kt.) Nors autorė daug dėmesio teikia simboliniam paveikslų turiniui ir literatūrinio pasakojimo detalėms, vis dėlto lemiamą vaidmenį jos darbuose vaidina tapybos priemonės. Turėdama įgimtą spalvos pajautą, tapytoja plačiai išnaudoja kolorito galimybes: kartais renkasi vientisą, niuansuotą paletę, kartais- ryškią, kontrastingą. Pastaruoju metu jos drobės įgavo dramatiškų atspalvių, tapybos paletė praturtėjo ir tapo sodri, potėpis – energingas, platus.

Nepaisant plečiamo meninio akiračio, tapytoja niekada radikaliai nenukrypo nuo savo kūrybinio amplua. Ji nuolat grįžta į pamėgtą įsivaizduojamo teatro erdvę -  nors tiesiogiai to ir nematome paveikslų kompozicijose, tačiau juntame personažų charakteristikose, tapybos manieroje. Atrodo, autorę žavi scenoje mirgantys šviesos ir spalvų kontrastai, puošnių kostiumų šlamėjimas, butaforinių blizgučių spindesys. Taip pat - krakmolinto tiulio apykaklės, sijonėliai krinolinai, bateliai su puantais – visa tai kuria sustiprintą paralelinės realybės iliuziją, paakinančią mąstyti apie tai kas nepasiekiama, kas gal būt galėtų būti. Riba tarp esamo ir menamo  - didžioji teatro mįslė, raudona gija praeinanti Vilmos kūryboje. Paveikslų personažai – klaounai, karalienės, gulbės, šarkos, angelai – tai gal būt kiekvienas iš mūsų, sutiktas gatvėje, besislepiantis po kauke,besibaidantis savo tikrosios esaties. Gyvenimas – teatras, kurio kaukes tik kartais nusiimame kai grįžtame namo. Dabartiniais feisbuko, asmenukių bei netikrų įvaizdžių kūrimo laikais ši tema yra kaip niekad aktuali.

Visgi Vilmos personažai dvelkia liūdesiu ir vienatve. Jie atskirti nuo pilnakraujo gyvenimo ir lasvos saviraiškos, uždaryti butaforinėje tikrovėje . Slapčiausi troškimai ir gražiausios svajonės, kurios galėtų išsiskleisti paukščio sparnais arba pražįsti rožių žiedais lieka po užvožtu stikliniu gaubtu:  apie tai byloja ir paveikslų serija, pavadinta “Sekretas”.

Kaip atsvara dirbtinei realybei Vasiliauskaitės kūryboje svarbią vietą užima gamta. Tačiau teatras prasiskverbia ir čia, pasireikšdamas metamorfozių stebuklais ir ryškiais plastiniais efektais. Granato vaisiaus sėklos  netikėtai pabyra rubinais ant balto sniego, o suskridę balandžiai, mojuoja baltais saulėje spindinčiais sparnais, tarsi rampos šviesų nutviekstos baleto šokėjos savo tiuliniais apdarais.

Skirtingai nei kaukes dėvintys personažai, Vilma kūryboje yra nuoširdi. Viena iš jos stiprybių –ji nevengia kalbėti apie dalykus, kurie jai svarbūs, nebijo atrodyti sentimentalia. Dailininkė atvirai mėgaujasi rožių kvapu, perteiktu švelniuose natiurmortuose, klausosi mažos mergaitės maldos (“Malda”), stebi šokį lietuje (“Skraidymas lietuje”) ir laukia kol prie tvenkinio pamatys vandens lelijoje besislepiančią vaikystės fėją (“Pasislėpusi fėja”).

Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė