JUSTINOS ADOMAVIČIENĖS tapybos paroda IŠ VĖJO IR TYLOS

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2019 05 28

 Iš vėjo ir tylos

Justina Adomaviečienė retai rengia parodas. Jos tapybą smalsu, nekantru pamatyti ne vien dėl reto pasirodymo viešumoje, bet ir dėl to, kad menininkės tapyba vis cikliškai kinta. Taip, jos tapyba evoliucionuoja, atsispirdama į leitmotyvus. Grįžtama prie tų pačių siužetų ar spalvinių dėmių, tik jau išgaunant vis naują kokybę. Būtent todėl Justina savo parodą pakrikštijo permainingų orų analogija.

Tapybą pirmą sykį J. Adomavičienė pažinusi daugiau nei prieš dešimtmetį Augustino Savicko studijoje, kur jai kūrybą kaip pašaukimą, kaip laimės šaltinį padėjo atrasti mokytojai Viktoras Binkis, Arvydas Pakalka, Valentinas Ajauskas ir kiti. Tuomet autorė pasinėrė į tapybą, baigė LEU Vizualiųjų menų magistrą, VDA išklausė meno terapijos kursą. Tuomet ėmė mokyti pati karininkų ramovėje, vėliau subūrė moterų „Slaptųjų tapytojų“ terapinių užsiėmimų kompaniją. Dabar ji – dailės mokytoja Vilniaus vilnies pagrindinėje mokykloje.

O ką išmokstame, sužinome apie Justiną, pažvelgę į jos paveikslus, sudarančius šios parodos ekspoziciją? Pirmiausia į akis krinta dominuojanti mėlyna spalva. Autorė tvirtino niekuomet sąmoningai nesirinkusi kurti mėlynų paveikslų jūros, mėlyna pati atplaukė, užliūliavo, užbūrė. Justina jaučia poreikį erdvei, gyliui, skirtingų planų atsiskyrimui. Atsisakant siužeto, peizažinių fragmentų ir sukant link abstrakcijos, kompozicijos neretai ima veikti spalvomis, bet ne apimtimi. Mėlyna spalva – lyg apsauginis skydas nuo suplokštėjimo, dangaus žydrynės ir vandens gelmių vilionė.

Negana to, mėlyna, kaip pastebi pati autorė, skleidžia ramybę, turi paslapties, mistikos. Justinos kūriniai raminančiai neramūs. Ir ką tai galėtų reikšti? Jie kaip vakaras miško tankmėje – gražu, bet kiek baugu. Justinos paveikslai dekoratyvūs pačia geriausia šia žodžio prasme. Jie neatstumia, nesukrečia, bet maloniai apgaubia nežinia. Ji naudoja nuvarvėjimus, pataškymus, suteikiančius paveikslams elegancijos, gracingumo, bet sugeba tuo nepiknaudžiauti, nepaversti jų subordinuota interjero dalimi. Ne, Justinos paveikslai emociškai stiprūs, paveikūs. Kaip gera knyga paryčiais prie stalinės lempos.

Spengiančioje tyloje norisi imti triukšmauti – sudrumsti nejaukią akimirką ar išlieti ilgai kauptą patirtį. Iš tos tylos, kai visoje gatvėje šviesa mirkčioja tik viename lange, rodos, ir išniro ekspresyvūs Justinos potėpiai. Justinos teptukas šoka, džiazuoja. Tai – nesufabrikuota potėpių energija. Autorė nesivaiko madų, nieko nekopijuoja, nereprodukuoja autoritetų. Ji užsispyrusiai ieško savo vidaus melodiją taikliausiai atkartojančią vizualią išraišką, estetiką – ritmiką, koloritą, architektoniką. Tai vėjas nupūtė skystą dažą, nes lengvumas ir gaiva – vienas Justinos kalbos kodų. Tai tyla apkurtino ir išdžiovino teptuką ir būtent toks – išsausėjęs – jis ėmė rikiuoti medžių kamienus.  

Justina, rodos, įsiklauso į vėją ir tylą. Ir tuomet pasąmoningai, bet visiškai užtikrintai nusprendžia, jog vėjas ir tyla – dvi tos pačios medalio pusės. Subtilumas, švelnumas ir aštrūs kampai, griežtas kompozicinės struktūros moduliavimas – visa tai yra Justinos paveikslų esencija. Toje mėlynoje dažo meditacijoje sproginėja potėpių pumpurai. Justinos paveiksluose viskas gyva. Potėpiai juose, neprarasdami savo stabilios konsistencijos, juda, mainosi, migruoja. Tikriausiai, kai nusisukame, galime pajusti lengvą potėpių alsavimą į nugarą.

Gaivališkumas – štai raktinis žodis, atsirakinant pasyvaus, abejingo, indiferentiško stebėtojo pozicijos pančių spyną ir pasineriant į tapybą visa galva. Po Justinos paveikslus patartina nardyti, leisti jos paveikslams mus užlieti ir išplauti į krantą, įsiklausyti į tylą, panirus po vandeniu, kai suintensyvėja vidinio pasaulio tėkmė, ir leisti vėjui ūžti, švilpti į ausis, nes šis taip pat apmaldys išorinio pasaulio triukšmą ir leis įsiklausyti į save.


Menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė