RIMO BIČIŪNO ANKSTYVOSIOS TAPYBOS PARODA

 JAUNYSTĖS ŽAVESYS

            Rimas Bičiūnas yra iš tų retų lietuvių dailininkų, kuris sovietiniais laikais nepataikavo valdžiai, netapė jokių to meto aktyvistų portretų, nekūrė teminių paveikslų. Todėl Lietuvoje  negavo jokių apdovanojimų, bet jaunystėje jau buvo žinomas toli už Lietuvos ribų, jo kūriniai buvo siunčiami į įvairias užsienio parodas: Venecijos bienalę ir Delio trienalę, parodas Kanuose, Tokijuje, Bazelyje ir kitur. Būdamas 37-nerių metų dalyvavo kartu su kitais žymiausiais Europos dailininkais M. Šagalo jubiliejinėje parodoje Prancūzijoje (1982). Šią datą pasirinkome atrinkdami  tapybos kūrinius į parodą, kaip dailininko meninio brandumo  ir jaunystės pabaigos atskaitos tašką.

            Didžiausias parodos siurprizas – ankstyviausi Bičiūno darbai, sukurti dar studijų metais (1967-1972), nuo antro kurso. Jie sudaro pusę ekspozicijos. Neįtikėtinai įspūdinga kūrybinio kelio pradžia. Bičiūno tapyba sklidina itin šiltų jausmų ir nuoširdumo. Žavi „minkštais“ spalvų persiliejimais, koloritu, tapybos kultūros supratimu ir meninės kalbos prasmingumu. Tuo metu autoriaus subrandinti estetiniai kriterijai bei meniniai interesai, tikslingai siekiant prancūzų moderniosios dailės ir lietuvių vaizduojamosios tautodailės bei folkloro ne vien santarvės, bet ir naujos kokybės. Šie du pradai sudarė R. Bičiūno improvizacijos pagrindą nuo pat kūrybinio kelio pradžios. Jauno dailininko tapyba vaizdingai įrodo, kad galima būti ir moderniu, ir tautišku tuo pačiu metu. Jo kūryboje ryškus tautinis pradas, kuris tuo metu buvo tyliai ignoruojamas, netrukdė jam atstovauti sovietų šalies tarptautinėse parodose. Gal ir parodoksalu, tačiau šiandien tai puikiausias įrodymas, kad jo kūriniai buvo modernūs, originalūs, profesionalūs, meniški.

            Esminiai stiliaus pokyčiai juntami tik sukūrus skambaus kolorito natiurmortus su paukščiais. Jų kietesnė spalvinių kontrasų tapyba, aiškesnė ritminė struktūra, griežtesnės formos sudaro skambią žaismingą visumą. Po to vis didesnis dėmesys buvo skiriamas paveikslo struktūros meninėms priemonėms: kontūrui, ritmui, intensyviam koloritui, kartu su gyvenimo tėkme kito paveikslų nuotaikos, įvairavo motyvai ir jų prasmės. Tačiau išliko jaunystėje išryškėjęs džiaugsmingas nusiteikimas, žvelgimas į gyvenimą su šypsena, susimąstymas dėl menininko misijos, žanrų ir motyvų pasirinkimas, itin originaliai plėtojama dailininko ir modelio tema.

            Paroda suteikia galimybę pamąstyti, kur slypi dailininko ankstyvos meninės brandos žavesys.

Menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė