ArtPylimas'17

 Gerbiamieji,

Nuo  kovo 16 d. Pylimo galerija dėl mūsų šalyje paskelbto karantino įprasta tvarka neveiks.
Galerijos lankymas ir Lino Gelumbausko tapybos paroda vėl tęsis, kai sulauksime palankesnių žinių apie nelemto viruso atsitraukimą ar jo įveikimą. O kol kas dirbsime nuotoliniu būdu.
Maloniai prašome nepamiršti mūsų, lankyti galerijos ekspoziciją tinklalapyje
  http://pylimogalerija.lt/lt/ekspozicija
sekti galerijos naujienas mūsų FB paskyroje 
  https://www.facebook.com/Pylimo-galerija-151444811621262/

Dėl kūrinių įsigijimo ir privačių apsilankymų galerijoje prašome kreiptis telefonu arba elektroniniu paštu. Mūsų kontaktai  čia: 
  http://pylimogalerija.lt/lt/kontaktai

Linkime Jums geros sveikatos ir sėkmės!

* * * * *


2017 06 03

 ARTPYLIMAS`17. „NEŠIUOLAIKINIO“ MENO PARODA                                                                        

Pylimo galerija pakvietė į tradicinę birželio mėnesio parodą, kurioje pristato savo autorius - šį kartą  įžymiuosius modernistinės tapybos meistrus: Leonardą Tuleikį, Aloyzą Stasiulevičių, Rimą Bičiūną, Joną Daniliauską, Galių Kličių. Paroda įvardinta provokuojančiu pavadinimu – „nešiuolaikinio" meno paroda ArtPylimas`17“. Tai paskatino dar kartą pasvarstyti: kas yra šiuolaikinis menas, ar galime juo laikyti lietuviškos ekspresionistinės mokyklos tapybą? Panašūs klausimai kyla ne tik mums. Internetinėje erdvėje laikas nuo laiko galima aptikti įvairių samprotavimų apie dabarties meną bei tradicinių dailės šakų vietą jo kontekste. „Šiuolaikinis menas? Visi gyvi menininkai yra šiuolaikinio meno dalis. Tai - menininkai, kuriantys meną. Visi menininkai. Aišku!“ - teigia Nepriklausomųjų salono prezidentas Žanas Monre, pristatydamas nepriklausomą nuo žiuri vertinimų dailės saloną, kuris Paryžiuje vyksta kasmet nuo 1884 m. Tuo tarpu daugelis parodų antraščių bei anotacijų byloja apie naujų medijų viešpatavimą dabarties meno centruose, kur tapyba sudaro tik tam tikrą visumos dalį, o jos vaidmuo neretai užgožiamas agresyvesnių meno priemonių. Ir vis dėlto, patyrinėję netolimą istoriją ir apžvelgę gausybę šiuolaikinio meno krypčių, gyvavusių nuo 1950 m., tarp jų aptiksime transavantgardą, neoekspresionizmą, stukizmą ir kitus judėjimus, kurie susikūrė kaip opozicija postmodernizmui ir turėjo tikslą sutvirtinti tradicinės dailės vertybes. Kai kurie judėjimai nuslūgo, tačiau jų veikla turėjo įtakos tolesnei kultūrinei raidai.
Vakarietiškoje šiuolaikinės dailės periodikoje iki šiol apstu įvairių kartų dailininkų tapybos, kurios aktualumas nėra kvestionuojamas. Tačiau šiuolaikiškumo klausimas yra laikinas, ilgainiui pamirštamas dalykas. Svarbiausias meno kriterijus - ilgalaikiškumas, išliekamoji vertė, kurią nulemia eilė gerai žinomų, ne sykį minėtų faktorių. Klasika tapęs menas nepavaldus laikui - tą patvirtina tūkstantmetė istorija.                                                                                                                

Parodoje eksponuojamų dailininkų kūriniai priskirtini Lietuvos moderniosios tapybos klasikai - geriausiems jos pavyzdžiams. Tapytojus vienija bendros ištakos, einančios iš arsininkų mokyklos, tačiau ryškaus ir skirtingo jų braižo įvairovė padėjo sukurti daugialypį mūsų nacionalinės tapybos paveikslą. Šios meninės individualybės žybsi kaip autonominiai meno židiniai, kuriuose gali įsiplieksti naujos idėjos. Esant palankesnėms kultūrinėms aplinkybėms, kiekvienas šių autorių galėtų turėti pasekėjų ir pratęsti savo suformuotą kūrybos liniją. Kiek potencialo talpina neturinti precedento Aloyzo Stasiulevičiaus struktūrinė miesto vizija,  pajėgi plėtotis istorinės praeities ir ateities linkmėmis! Ar bus kada nors sugrįžta prie Jono Daniliausko įprasmintos nykstančio kaimo poetikos? Bene arčiausiai „Ars“ tradicijos ir lietuviškos jausenos pamatų išliko Leonardas Tuleikis, per liaudies skulptūros plastiką atskleidęs jos lyriką ir dramatizmą. Rimo Bičiūno tobulai įvaldyta prancūziška fovizmo maniera rodo, kad galima lengvai ir grakščiai disponuoti spalvomis, formomis, įvairiomis kultūrinėmis inspiracijomis ir tuo pat metu nepamiršti savo lietuviškų šaknų. Savitai į tapytojų penketuką įsirašo Galius Kličius, susitelkęs į vidinį individo pasaulį, jo vienatvės, nerimo jausmą, perteiktą iš pasąmonės klodų atklydusiais ekspresionistiškai traktuotais įvaizdžiais.

Niekas negalėtų pakartoti nei vieno iš eksponuojamų dailininkų pasaulėjautos niuansų ir turtingo meninio patyrimo. Paroda suteikia galimybę autentiškai prisiliesti prie šių tapytojų darbų ir pamąstyti apie meno amžinumą. Ekspozicija sudaryta laisvu principu, nesilaikant griežtos chronologijos: šalia ką tik sukurtų drobių matysime paveikslus, gimusius prieš dešimt, dvidešimt ar net pusšimtį metų.

Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė