JURGITOS VAIDILAITĖS TAPYBOS PARODA "KITOS REALYBĖS NUOJAUTA"

2017 04 18

 JURGITOS VAIDILAITĖS TAPYBOS PARODA
„KITOS REALYBĖS NUOJAUTA”


Dailininkės Jurgitos Vaidilaitės tapyba (surengtos keturios autorinės šia technika atliktų darbų parodos), o ypač pastaroji paroda „Kitos realybės nuojauta” leidžia pastebėti svarbiausius dailininkės kūrybos bruožus. Pirmiausia reikia pažymėti dailininkės estetinę nuostatą, kuri praktiškai būdinga visiems jos tapybos darbams – tai intuityvinis ir emocinis pasirinktos temos perteikimas. Paveiksluose dominuoja šviesios spalvos, neretai kontrastingi jų sugretinimai, vaizdas pagyvinamas grafiniais elementais, vingrių linijų pynėmis, ritmine ornamentika, pavieniais grafiniais simboliais.  Dailininkė nekuria pabrėžtinai materialios,  stabilios kompozicijos, o orientuojasi į trapų, lengvą, kartais žaismingą, tačiau šviesų ir skaidrų pasaulį, kuris daugiau primena tarsi erdvėje plevenančią svają, miražą ar sapną. Taip formuojamas fantastinių vizijų, mito, mistinių nuojautų, pasakiškos erdvės pasaulis, kur nėra blogio nuojautos, o vyrauja šviesos, tiesos, gėrio harmonijos vaizdai. Kompozicijas nevaržomos tradicinių žanrų rėmų. Čia žanrai persipina, sudarydami vieningą visumą.  Kiekvieno vaizdo elementai orientuoti atitinkamai nuotaikai ar būsenai sukurti – nostalgijai, nerimui, švelniems prisiminimams, džiaugsmingo siautulio reiškiniams ir pan.            
Pavyzdžiui, primenantys peizažus paveikslai neturi mūsų realybės pasaulyje atitikmens - panašaus gamtovaizdžio, marinos ar urbanistinio peizažo, o yra nuojautų ir vaizduotės kuriama naujos realybės erdvė, kupina neregėtų medžių, kitų objektų - jaukių, tarsi dangiško rojaus gamtos kampelių, kur vyksta netikėtos metamorfozės, kur gali sutikti angelą, pasakų paukštę, matai kerus ir gali patirti mėlyno žvilgsnio galią („Peizažas“, „Saulėlydis“ „Ežero paslaptis“, „Švelnus prisiminimas“, „Kerai“, „Ryto migla“„Proskyna“,  „Vakaro pasaka“, ir kt.). „Kitos realybės nuojautų“  pasaulyje negyvena mums įprasti, šiuolaikiškai apsirengę žmonės, ar mums žinomi paukščiai – jie keisti, įdomūs, tačiau mūsų realybės aplinkoje tokių nesutiksi („Lūkesčių erdvė“, „Nostalgija“, „Prisimink mane“,  „Nuojauta“, „Mergina ir paukštis“, „Mėlynas žvilgsnis“, „Undinės svajos“  „Nakties paukščiai“, „Pasakų paukštė“, „Pasitinkantis vėją“ ir kt.).  Kai kurie iš šių ir nepaminėtų darbų turi mums atpažįstamų elementų: moters veidas, paukštis, upės vingis, tiltas per upę, nuspėjami laivo kontūrai, tačiau tai nėra konkretūs, funkcionalūs objektai, o jų užuominos, simboliai, metaforos, ženklai įpinti į kompozicijos visumą ir susiliejantys su abstrakčiomis formomis į darnų dinamišką vaizdą, stebinantį kitos realybės gyvenimu. Ekspozicijoje yra nemažai ir abstrakčių darbų, be atpažįstamų mus supančios aplinkos realybės elementų. Šių darbų įtaigą apsprendžia formų, linijų, spalvų, sąskambis, ritmika, („Miegantis angelas“, „Vasaros magija“, „Lietaus sonata“, „Pavasario fiesta“, „Vasaros sodas“, „Žydėjimas migloje“ „Džiaugsmo verpetas“).  Dailininkė nesitenkina vien tik dvasinės substancijos ramybės ar jaukumo oazėmis, bet ir atskleidžia gamtos ir žmogaus būsenų prieštarą, jų kaitą. Pavyzdžiui, paveiksle „Saulėgrįža“ priešpastatomos gamtos priešingos būsenos – saulėta diena ir rūkas. To paties siekiama ir psichologinio pobūdžio kompozicijoje „Minčių kontrastai“, kur jau pats pavadinimas atspindi būsenos įtampą. Kartais prieštaros objektas perauga į naują kokybę („Metamorfozė“). Įtampos, konfliktai šviesaus kolorito paveiksluose  nenustelbia optimistinio požiūrio į gamtos ir žmogaus pašaukimą, o padeda suvokti autorės požiūrį į mumyse užkoduotą dvasingumo ugdymo poreikį.

Paroda „Kitos realybės nuojauta“ kviečia mus apsilankyti  dvasingumo pasaulyje, kuris suvokiamas kūrybine intuicija - kaip būsena, grožio, jaukumo, sąžiningumo ilgesys, neleidžiantis manipuliuoti savimi, vedantis į harmoningus santykius su supančiu pasauliu, Visata. Tame nėra nieko ekstraordinarinio – juk mes esame dalis šio pasaulio.

Menotyrininkas Albertas Vaidila